Ramutis savo vardą gavo ne veltui. Jis – pats ramiausias, švelniausias ir geriausios širdies šuo mūsų prieglaudoje. Jau nemažai laiko jis laukia žmogaus, kuris pamatytų ne tik jo gražias akis, bet ir nepaprastą sielą. Per tą laiką Ramutį pamilo visi savanoriai, darbuotojai ir net kiti prieglaudos gyventojai. Nors Ramutis yra didesnio ūgio, vedžiojamas jis netampo pavadėlio. Jis sugeba rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Myli visus, bet labiausiai norėtų pagaliau turėti vieną žmogų, kurį galėtų vadinti savu.