Esu Sara – tikras įrodymas, jog meilė ir kantrybė daro stebuklus. Kai patekau į prieglaudą, buvau išsigandusi, pikta, nieko neprisileidžianti šunytė, niekam nepavykdavo manęs papirkti net su skanukais, šiepdavau dantis ir slėpdavausi. Bet prieglaudos darbuotojai ir savanoriai nepasiduodavo, vis ateidavo pas mane, atnešdavo skanių kąsnelių ir kartodavo, kad vieną dieną aš pasiduosiu jų dėmesiui ir pradėsiu pasitikėti. Jie buvo tokie kantrūs ir užsispyrę, kad, iš tiesų, man pasidarė įdomu, kas jie tokie ir ko iš manęs nori 😀 Po truputį vis labiau iškišdavau savo nosytę, pirma tik per grotas, o vėliau nebesislėpdavau jau ir į voljeriuką užėjus, leidausi paglostoma. Ir ką jūs galvojat, panos vieną dieną atėjo, kaip įprasta, pamaitint, paglostyt, o aš – žiopliukė, net nepastebėjau kaip mane prisegė pavedėliu ir pradėjo vesti lauk. Nemeluosiu, truputį išsigandau, nelabai norėjau savo saugią vietelę palikti, bet tik pro vartelius išėjusi ir pasiuosčiusi, supratau, kad laisvė pievose – nuostabus dalykas! Kaip man buvo smagu! Laksčiau, varčiausi, uostinėjau kiekvieną žolę ir vis prašiausi glostoma. Buvo taip gerai, kad nuo šiol labai laukiu kiekvieno pasivaikščiojimo. O dabar dar ir jūrą pamačiau! Tiesa, prieglaudoje neturiu galimybės kasdien tiek pramogauti, bet esu girdėjusi, kad namus turintys šunys turi prabangą kasdien eiti pasivaikščioti net po kelis kartus, o vakarais gali jaukiai įsitaisyti kartu su šeinininkais ant sofutės. Tai sakau, gal ir mane galit kas į tuos namus pasiimt? Būtų labai gera ir smagu! Aš tikrai draugiška, rami, meili, nekonfliktiška ir protinga panelė, tai būčiau tikras lobis fainam šeimininkui! Atvykite susipažinti ir įsitikinsite patys. Man apie 5 metai. 😍