Aš esu Šefukas – labai fainas, žaismingas šunelis, turintis savo charakterį, mėgstantis pašefuoti ir aplinkybes pasidėlioti taip, kaip man reikia, todėl ir vardą atitinkamą gavau. Nesu iš tų, kurie puola padlaižiauti pirmam pakalbinusiam žmogui, atvirkščiai – tai man reikia įrodyti, kad esate vertas mano dėmesio ir draugystės. Pirma, aš aploju, stebiu is tolėliau, o jei pamatau, kad esate geros širdies ir ryžtingai nusiteikęs, pasiduodu ir išsilydau, na, galima sakyt, išbandau taip žmones, nes jei nesat rimtai nusiteikęs ir draugauti ilgai – net nešvaistau laiko meilikautis. Visi, kas su manimi susidraugavo, žino, kad aš be galo mėgstu žmogaus draugiją, tik prieik ir sukas mano uodegytė kaip malūniukas, nenustygstu vietoje, dalinu bučinukus ir entuziastingai noriu eiti pasivaikščioti. Tačiau, pasirodo, esu kuklus, labai nemėgstu džiaugsmingai eiti pro prieglaudos senbuvius kol jie sėdi voljeriukuose, kažkaip ne mano būdui puikuotis, tai pasiprašau, kad mane iš prieglaudos išneštų arba vestų mažiau matomu taku, o tada jau ramiai ir tvarkingai tipenu šalia. Apskritai, prisirišu prie žmonių, labai džiaugiuosi pamatęs savo mylimas savanores, išbučiuoju, klausau ir saugau jas! Nereaguoju aš nei į kates, nei į kitus šunis – jie užsiima savo reikalais, aš – savo. Labai mėgstu palakstyti, nors, atrodo, esu nedidukas trumpakojis, bet man reikia fizinio aktyvumo, jei pažaidžiu ir palakstau, tai ramiai voljeriuke leidžiu laiką, ilsiuosi, bet jei ne, tai susirandu žaislų ir nežaislų, kuriuos sumedžioju ir sudoroju, va taip parodau, kad Šefukui buvo nuo-bo-du. Tai ieškau šeimininko, kuris norėtų ir netingėtų su manimi užsiimti, tada, net neabejoju, nekelsime vienas kitam problemų, gerai sutarsime ir labai vienas kitą mylėsime!