Derceklių kaimo ,,siaubūnai” pagauti
arba visai ,,nešuniška” dviejų mirtininkų draugystė
Gavome pagalbos prašymą pagauti du Derceklių kaime (Klaipėdos raj.) lakstančius agresyvius šunis, kurie anot pranešėjų eina prie žmonių ir loja, galimai sudraskė kažkokį gyvūną. Atvykome į vietą, vietinis gyventojas mums parodo apleistą pastatą, kuriame galimai glaudžiasi gyvūnai. Mūsų darbuotojai nusileidžia į kažkokią duobę ar kažką panašaus, ir staiga iššoka du nemaži šunys. Vietinis gyventojas pasileidžia bėgti. Tuoj pat išsitraukiame maisto ir imame juos maitinti, bandome susidraugauti. Viskas vyko per Lietuvoje vyravusius didžiuosius šalčius, šunys buvo labai išalkę. Tad lojimas ir ėjimas prie žmonių buvo pagalbos prašymas. Šunelių vietą parodęs gyventojas, pamatęs, kad šunys visai nepikti, grįžta. Šviesiajam šuniui, po kaklu kabo grandinė, pasirodo jis visai jaukus, tad pamaitinus, nesunkiai paimame jį už kabančio grandinės gabalo. Na o juodasis, deja, matyt turėjęs nelabai geros patirties su žmogum, baimingai sprunka šalin. Dar pastebime, kad aplink kaklą jam apvyniota piršto storio virvė, kurios nukaręs galas atrodo lyg nugraužtas…
Parsivežėme šviesųjį šunelį į prieglaudą, apgyvendinome. Tada vėl nuvykome į Dituvą pamėginti pagauti juoduką. Deja, po to, kai išsivežėme jo draugą, jis jau artyn net nėjo. Nusprendėme pastatyti gaudyklę, bet ir vėl nepasisekė, nebuvo tekę tokio dydžio šuns gaudyt su gaudykle, todėl jis sėkmingai suvalgydavo maistą ir traukdamas atbulai išlįsdavo, nes likdavo kyšoti užpakalis ir gaudyklė neužsidarydavo (jau užsisakėme gaugyklę ir dideliems šunims). Juodukas pasidarė dar atsargesnis, o pagautas prieglaudoje esantis šviesus šunelis labai liūdėjo. Todėl pagalvojome, kad jie greičiausiai vienas prie kito yra pripratę ir priėmėme sprendimą nuvežti jau pagautą šviesų šunelį atgal į kaimą, atgabenti budelę ir jį ten pririšti (neilgam). Sutarėme su vietiniu gyventoju, kad tai padarysime jo neaptvertoje teritorijoje ir jis situaciją stebės. Mūsų atgabentas šunelis prakaukė visą naktį, ir juodasis šunelis į jo balsą sugrįžo, beje abiejų džiaugsmas buvo toks akivaizdus pamačius vienas kitą! Abu sulindo į mažą būdą ir kartu miegojo, deja, pasirodęs juodis vis dar nesidavė pagaunamas. Ir kas labiausiai nustebino, ėmėsi saugoti tą sklypą lodamas ant praeivių, kur yra pririštas jo draugas. Sutarėme, kad šunelis pabus pririštas dar vieną naktį, galbūt juodasis čia nuolat gavęs maisto irgi taps jaukesnis. Deja, planas žlugo. Šviesusis sugebėjo nusitraukti ir abu pabėgo. Tačiau visgi neužilgo grįžo. Paprastai taip būna visada. Dėl to gaudydami šunelius ieškome kas iš vietinių gyventojų galėtų pamaitinti juos toje pačioje vietoje. Mūsų pagalbininkus tapęs gyventojas, lengvai paėmė jį už grandinės, o juodasis tiesiog ėjo kartu ir niekur nebesitraukė. Nuolat palaikydami ryšį paprašėme, pamėginti įvesti pro vartelius šviesųjį šunelį į aptvertą teritoriją ir galbūt juodasis taip pat eis iš paskos. Ir valio, abu buvo įvesti į aptvertą teritoriją. Net ir baikštųjį juoduką, teritorijos savininkė be vargo prisegė. Šiuos du šunelius pavadinome Čiuku Ir Geku, dviejų neiškiriamų draugų garbei. Apgyvendinome juos kartu. Iš tiesų nelabai dažnas atvejas kai du nekastruoti patinai gali draugiškai gyventi kartu. Kartais gyvūnai mus nustebina savo išmintingu elgesiu ir savybėmis, kurių dažnai trūksta žmonėms.
Nepatikrintais duomenimis pavyko nugirsti, kad šių šunelių savininkas už tam tikrą mokestį buvo paprašęs vieno žmogaus juos pakarti ar kitaip atsikratyti, tačiau juodasis sugebėjo pabėgti nusigrauždamas virvę, o šviesųjį šunelį žmogus pagailėjęs paleido. Ačiū jam už tai. Labai džiaugiamės, kad pavyko juos pagauti humanišku būdu, ką visada ir darome, nes pirminis pranešimas tikrai ir mus kiek privertė sunerimti. Panašu, kad šie du likimo draugai tikrai ugnį vandenį kartu praėjo…
